Biocheminis deguonies poreikis (BOD)yra vienas iš svarbių rodiklių, leidžiančių išmatuoti vandenyje esančių organinių medžiagų gebėjimą biochemiškai skaidyti mikroorganizmų, taip pat yra pagrindinis rodiklis vertinant vandens savaiminio apsivalymo gebėjimą ir aplinkos sąlygas. Spartėjant industrializacijai ir didėjant gyventojų skaičiui, vandens aplinkos tarša darosi vis rimtesnė, o BDS aptikimo plėtra palaipsniui tobulėjo.
BDS aptikimo kilmę galima atsekti XVIII amžiaus pabaigoje, kai žmonės pradėjo kreipti dėmesį į vandens kokybės problemas. BDS naudojamas vertinant organinių atliekų kiekį vandenyje, tai yra, matuojant jų kokybę, matuojant vandenyje esančių mikroorganizmų gebėjimą skaidyti organines medžiagas. Pradinis BDS nustatymo metodas buvo gana paprastas, taikant inkubavimo pluoštu metodą, ty vandens mėginiai ir mikroorganizmai buvo pasėti į specialų indą kultivavimui, o tada buvo išmatuotas ištirpusio deguonies skirtumas tirpale prieš ir po inokuliacijos. Pagal tai buvo apskaičiuota BDS vertė.
Tačiau pluošto inkubavimo metodas yra daug laiko ir sudėtingas naudoti, todėl yra daug apribojimų. XX amžiaus pradžioje žmonės pradėjo ieškoti patogesnio ir tikslesnio BDS nustatymo metodo. 1939 m. amerikiečių chemikas Edmondsas pasiūlė naują BDS nustatymo metodą, pagal kurį neorganinės azoto medžiagos naudojamos kaip inhibitoriai, blokuojantys ištirpusio deguonies papildymą, kad sutrumpėtų nustatymo laikas. Šis metodas buvo plačiai naudojamas ir tapo vienu iš pagrindinių BDS nustatymo metodų.
Tobulėjant šiuolaikiniam mokslui ir technologijoms bei tobulėjant prietaisams, BDS nustatymo metodas taip pat buvo toliau tobulinamas ir tobulinamas. 1950-aisiais pasirodė automatizuotas BOD instrumentas. Prietaisas naudoja ištirpusio deguonies elektrodą ir temperatūros valdymo sistemą, kad būtų užtikrintas netrukdomas nuolatinis vandens mėginių nustatymas, pagerinantis nustatymo tikslumą ir stabilumą. 1960-aisiais, tobulėjant kompiuterinėms technologijoms, atsirado kompiuterinis tinklas automatinis duomenų gavimo ir analizės sistema, kuri labai pagerino BDS nustatymo efektyvumą ir patikimumą.
XXI amžiuje BOD aptikimo technologija padarė tolesnę pažangą. Įdiegti nauji instrumentai ir analizės metodai, kad BDS nustatymas būtų greitesnis ir tikslesnis. Pavyzdžiui, nauji instrumentai, tokie kaip mikrobų analizatoriai ir fluorescenciniai spektrometrai, gali atlikti internetinį mikrobų aktyvumo ir organinių medžiagų kiekio vandens mėginiuose stebėjimą ir analizę. Be to, plačiai naudojami BOD nustatymo metodai, pagrįsti biojutikliais ir imunologinio tyrimo technologija. Biojutikliai gali naudoti biologines medžiagas ir mikrobinius fermentus, kad aptiktų organines medžiagas, ir pasižymi dideliu jautrumu ir stabilumu. Imunologinio tyrimo technologija gali greitai ir tiksliai nustatyti specifinių organinių medžiagų kiekį vandens mėginiuose, susiejant specifinius antikūnus.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius BDS aptikimo metodai buvo tobulinami nuo pluošto kultūros iki neorganinio azoto slopinimo metodo, o vėliau iki automatinės įrangos ir naujų instrumentų. Tobulėjant mokslui ir technologijoms bei gilėjant tyrimams, BOD aptikimo technologija vis dar tobulinama ir diegiamos naujovės. Ateityje galima numatyti, kad gerėjant aplinkosauginiam sąmoningumui ir didėjant norminiams reikalavimams, BDS nustatymo technologija toliau tobulės ir taps efektyvesne ir tikslesne vandens kokybės stebėsenos priemone.
Paskelbimo laikas: 2024-07-07
